Apie Laumi Šuok
Laumės šokis - tai laukinė kūrybos kibirkštėlė, kuri nuolat suspragsi, įsižiebia, įsidega many ir neleidžia nekurti.
Nuo pat to laiko, kiek save atsimenu, labiausiai mėgdavau būti lauke, gamtoj, ten kažką vis burti. Smėlis bei pas močiutę nukniaukti vištų kiaušiniai, galiausiai, būdavo išminkomi ir transformuoti į kotletus; gėlių darželiai aplink miškų apgaubtą vienkiemio sodybą, įkvėpė visam gyvenimui matyti spalvas, mylėti augalus. Augom apsupti gyvūnų, kuriais nuolat reikėdavo rūpintis: išmokom mylėti darbą, nebijoti sunkumų.
'Giralė' - pilna grybų, uogų, žvėrių, keistų garsų, tamsių upelių upokšnių, raganiškų močiutės sekamų pasakų
'brenda ragana per sniegą, nepalikdama pėdų...'
Tokia basakojė vaikystė, alsuojanti nevaržoma laisve palaiduos plaukuos, žadina vaizduotę, pakursto kūrybos lauželį, budina gyvastį.
Dabar rašydama, vos neverkiu, nes tikrai, kaip per psichoanalizės seansą jaučiuosi. Ir suprantu, kiek daug meilės išties mus supa. Tokios, ne visad lengvai apčiuopiamos, atbukusiam žvilgsniui ne taip greit įžvelgiamos.
Bet mes visi prausiami, skalaujami, gryninami, kartais buki - padaužomi, ah... būna juk visaip.
Tik prižiūrėkim, kad būtų amžina
Ta UGNELĖ
Galbūt prigesus jai, čia rusenančios žiežirbos atsprygs ir iki tavęs ~
Ir
Įsidegs...
Linkiu šilumos, jaukių širdžiai, įkvepiančių dvasią ritualų
su smilkalais, ugnele, augalų misterija
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~o<
Virsmai
Valyti, transformuoti sunkius jausmus, mintis, būsenas, konvertuoti į aukštesnius virpesius, lengvesnę būtį - tai lyg mane visą gyvenimą lydinti užduotis, mano 'nešama našta'.
Taip matyt neatsitiktinai buvau pašaukta ir transformuoti visa tai per augalus. Alchemiškai jie susijungia tarpusavy, netikėčiausiais deriniais stebinantys... Ir tai dar tik kelionės pradžia. Svarbiausia save stebinti savo kasdienybėje, užsipildyti, o tuomet jau skleisti pasauliui viską, kuo užpildei savo indą.
Ugnies stichija paliečia augalus, erdvė užsipildo dūmais, ji jau nebe tokia, kokia buvo vos prieš akimirką.
Augalo dvasia plečiasi, išsiskleidžia, sklinda augalo gydomosios, valančios jėgos.
Smilkalo dūmas
Smilkalo dūmai paliečia šnerves, nukeliauja į plaučius, smegenis, širdį, kraują, kitaip tariant - užpildo mūsų fizinį kūną ir subtiliuosius kūnus. Taigi, ypač yra svarbu, ką gi įkvepiame į save.
Tik natūralūs kvapai, be dirbtinių sintetinių priedų turi galią, galinčią padėti žmogui: nurimti, atsipalaiduoti, sumažinti stresą, išsklaidyti negatyvias mintis. Augalo kvapas gali paaštrinti protą, grąžinti jėgas, palengvinti kvėpavimą (pvz.: pasmilkius mėtos ryšulėlį, kvėpuoti tampa taip gera!).
Smilkymas apvalo erdvės energetiką, panaikina ir nemalonius įsisenėjusius kvapus, sukuria jaukią atmosferą, meditatyvią būseną.
Mūsų protėviai tai žinojo, jautė, tad ir apsmilkymo ritualai nuo seno gyvuoja tiek mūsų kraštuose, tiek tolimose kultūrose.
Kai paklausiau senelio tetos ar pamena kaip ten būdavo su tuo augalų smilkymu jų laikais?
Ši nedvejodama atsakė:
- Oooi, visi turėdavo visokiausių žolių namie pakampiuose, nes juk nebuvo tiek cheminių vaistų!
Daug ko nebuvo, daug šiandien prarandam, bet žiūrėkim, ką turim ir galim puoselėti, skleisti, plėsti, brangint.
